Partizanas Adolfas Ramanauskas

Partizanas Adolfas Ramanauskas

Gimiau kelios savaitės po Lietuvos valstybės atkūrimo – 1918 m. kovo 6 d., tik ne Lietuvoje, o JAV, Niu Britene, Konektikuto valstijoje, kur tuo metu gyveno mano tėvai ir sesutė Elena. Buvau pavadintas Adolfu. Po kelerių metų grįžome į tėvynę, apsigyvenome Bielėnų kaime netoli Lazdijų. Gretimame kaime 1930 m. baigiau pradinę mokyklą. Man sekėsi mokytis, tad, per vasarą pasiruošęs egzaminams, rudenį įstojau į antrą Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. Už puikius rezultatus buvau atleistas nuo mokesčio už mokslą.

Baigęs gimnaziją, apsisprendžiau, kad būsiu mokytojas – įstojau į Pedagoginį institutą Klaipėdoje. Laikai buvo labai neramūs – karo nuojauta tvyrote tvyrojo ore, negalėjau sėdėti rankų sudėjęs. Lankiau Karo mokykloje dėstomus aspirantų kursus, kuriuos baigiau 1940 m. rudenį. Deja, atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnio taip ir negavau, karininko priesaikos nedaviau – negalėjau prisiekti ginti savo šalį, nes jos tiesiog nebebuvo.

Sovietų okupacijos metais mokytojavau pradinėje mokykloje Dzūkijoje. 1941 m. vasarą dalyvavau Birželio sukilime. Kiek vėliau gavau pasiūlymą dėstyti mokytojų seminarijoje Alytuje. Darbas ten man labai patiko, jaučiausi atradęs save. Ten radau ir savo gyvenimo meilę. Ji – viena iš mano studenčių, vardu Birutė. Su ja galėjau atvirai, nebijodamas šnipinėjimo pasikalbėti apie Lietuvą, okupantų žiaurumus. Buvo labai gera turėti tokį širdžiai ir sielai artimą žmogų. Tačiau vis kankino baimė, neužtikrintumas dėl ateities. Žinojau, kad mokytojus NKVD‘istai dažnai seka, vėliau tardo, verbuoja. 1945 m. pavasarį įstojau į partizanų gretas.

Adolfas Ramanauskas sovietų sušaudytas 1957-11-29.