Partizanas Leonardas Grigonis

Partizanas Leonardas Grigonis

Gimiau 1905 m. gruodžio 14 d. Rokiškio apskrityje, Pužonių kaime. Tėvai mane pakrikštijo Leonardu Vilhelmu, bet aš prisistatydavau tik pirmuoju vardu. Dokumentuose buvau tiesiog Leonardas Grigonis – laikui bėgant ir pats kartais pamiršdavau, kad turiu du vardus.

1924 m. baigiau 6 klases Rokiškio gimnazijoje, o per vasarą pasimokęs mokytojų kursuose Marijampolėje, rudenį jau mokytojavau tėviškės apylinkėse. Ant mano pečių gulė ne tik pedagogo, bet ir ūkininko rūpesčiai: privalėjau padėti mamai ūkyje, nes tėvas mirė dar per karą.

1930 m. mane perkėlė mokytojauti į kaimą nelietuvišku pavadinimu – Litviniškį. Tiesą sakant, ten net mokyklos nebuvo! Vaikus tekdavo mokyti savo namuose arba pas geranoriškus ūkininkus. Ėmiausi darbo: buvau skaitęs, kad šiose vietovėse kažkada klajojo sėlių gentis, tad kaimui pasiūliau lietuvišką Sėlynės pavadinimą. Jis visiems tiko ir patiko. Taip Litviniškis tapo Sėlyne. Per ketverius metus ten pavyko sutelkti jėgas ir paramą pradžios mokyklos pastato statybai. Išėjo visai nebloga medinė mokykla. Sėlynėje vadovavau vietos šauliams, skautams, jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ skyriui. Darbas darbą vijo.

1938–1939 m. žiemą sudegė mūsų medinė mokykla. Vėl nauji rūpesčiai! Reikia naujos – šį kartą tik mūrinės. 1941 m. vasaros pradžioje pasklido gandai, kad ruošiasi tremti žmones. Buvome su mama namie, kai birželio 14-ąją į namus nesibeldę įsiveržė kažkokie žmonės, liepė greitai susirinkti daiktus – važiuosim. Vos spėjau iššokti pro virtuvės langą. Mačiau, kaip mamą išvežė. Norėjau pats sovietams prisiduoti, kad išvežtų kartu su ja, bet buvo per vėlu. Kurį laiką slapsčiausi. Atėjus vokiečiams, kibau į mokyklos atstatymo darbus. Pavyko! Per metus iškilo gražus mūrinukas. Gresiant sovietinei reokupacijai, pradėjau slapstytis. Galiausiai 1946 m. pradžioje prisijungiau prie partizanų. 

Leonardas Grigonis žuvo 1950-07-22.