Partizanas Petras Bartkus

Partizanas Petras Bartkus

Aš – Petras. Gimiau 1925 m., pačioje pavasario pabaigoje, šeimoje buvau ketvirtas, jauniausias vaikas. Nežinau, ar lepūnėlis, bet, kad manęs pilna būdavo visur,
galite neabejoti. Kai buvau visai mažas, mūsų sodyboje, Pakapurnio kaime, dažnai svečiuodavosi giminaitis kunigas Maironis. Man jis patiko – jo sutanos skvernai taip smagiai plevėsuodavo vėjyje, smagu būdavo už jų įsitverti.

Pradinę mokyklą baigiau netoli namų, o 1937 m. įstojau į atokiau esančią Raseinių gimnaziją, kiekvieną savaitgalį 10 kilometrų traukdavau pėsčiomis namo pas pasiilgtus šeimos narius. Puikiai prisimenu 1940 m. vasarą. Tada prasidėjo karas, o aš atostogaudamas tėvų namuose susipažinau su kauniete Aldona. Ji tokia ypatinga! Įkvėpė mane pradėti kurti eiles. Buvo labai liūdna, kai rudens pradžioje teko atsisveikinti ir išsiskirti. Toliau palaikėme ryšį laiškais.

1941 m. pavasarį su keliais draugais įkūrėme antisovietiškai nusiteikusių bendraminčių kuopelę, Raseinių apylinkėse platinome atsišaukimus. Mus greit išaiškino
ir suėmė. Mane šiek tiek patardė ir paleido dėl jauno amžiaus, o draugų likimo nežinau. Tų pačių metų rudenį išvykau į Kauną, įstojau mokytis į Aukštesniąją technikos mokyklą, pabaigęs studijas, turėjau būti diplomuotas pramonės mechanikas. Dideliame mieste pragyventi buvo nelengva, tad po paskaitų ėmiau uždarbiauti – privačiai mokiau vaikus.

1942 m. rudenį daviau Lietuvos laisvės armijos nario priesaiką. 1943 m. pabaigoje užsirašiau į sklandymo mokyklą. Draugai sako, kad man sekasi geriausiai iš visų, nors aš pats nebūčiau toks tikras... Į Lietuvą sugrįžus sovietams, 1944 m. vasaros pabaigoje tapau partizanu.

Petras Bartkus žuvo 1949-08-13.