Sąjūdis

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimas nebuvo netikėtas, nes permainų nuotaika ir nusiteikimas pokyčiams Sovietų Sąjungoje buvo jaučiamas dar iki šio įvykio. Tarsi iš gilaus miego Sovietų Sąjungos respublikų visuomenes pažadino 1986 m. įvykusi Černobylio katastrofa: po truputį brendo palanki terpė kalbėti apie neteisingai pasakojamą šių valstybių istoriją.

1987 m. rugpjūčio 23 d. įvyko Lietuvos Laisvės Lygos organizuotas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, pasmerkęs Ribentropo–Molotovo paktą. Pagrindiniai šio mitingo iniciatoriai ir organizatoriai buvo žymūs rezistentai Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Nijolė Sadūnaitė ir Julius Sasnauskas. Nors demonstracija buvo maža, skleidžiamos idėjos patraukė valdžios atstovų dėmesį ir skatino sujudimą visuomenėje.

Sąjūdžio įsikūrimui buvo svarbi ir kitų Baltijos šalių patirtis: įkvėpimu tapo 1988 m. balandžio 13 d. Estijoje įkurtas Liaudies frontas. Visuomenės žadinimo ėmėsi intelektualai – 1988 m. balandžio 20 d. filosofas Arvydas Juozaitis Dailininkų sąjungoje perskaitė pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“, akcentavusį politinius ir bendruomenės sąmonės pokyčius. 

1988 m. birželio 2 d. Vilniuje, Mokslininkų rūmuose, Verkiuose, aktyviausi permainų šalininkai surengė viešą diskusiją „Ar įveiksime biurokratizmą?“. Diskusijoje dalyvavo originalia ir drąsia mąstysena garsėję mokslininkai: K. Antanavičius, B. Genzelis, J. Minkevičius, K. Prunskienė, Z. Vaišvila, filosofai A. Juozaitis, R. Ozolas ir kiti (apie 200 žmonių).

Kalbėtojai analizavo Lietuvos ekonominę padėtį, klestintį biurokratizmą ir pataikavimą Maskvai. Susirinkusieji sutarė, kad reikia naujos visuomeninės organizacijos konstitucinėms teisėms ginti. Diskusijos organizatoriai pakvietė žmones kitą dieną susirinkti Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, įkurti judėjimą ir suburti Iniciatyvinę grupę.

Pasibaigus susirinkimui Verkių rūmuose, grupelė aktyviausių susitikimo dalyvių – R. Ozolas, A. Medalinskas, A. Skučas, E. Gudžinskas – grįžo į miestą kartu ir Tauro kalno lomoje aptarė birželio 3 d. posėdžio eigą, numatė kandidatus į Iniciatyvinę grupę ir pasiskirstė, kokias pareigas eis per susirinkimą. Būtent tada architektas A. Skučas pasiūlė būsimą judėjimą pavadinti Sąjūdžiu, susiedamas jį su vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžiu ir Lietuvos partizanų įkurta vieninga organizacija Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. O tam, kad tas žodis per daug negąsdintų valdžios, pridėtas perestroikos lietuviškas vertimas. 

1988 m. gegužės 27 d. Ekonomikos instituto Jaunųjų ekonomistų būrelio, kuriam vadovavo A. Medalinskas, iniciatyva Mokslų akademijos Didžiojoje salėje įvyko visuomenės susitikimas su Estijos mokslininku I. Raigu. Svečias papasakojo apie Estijos Liaudies Frontą, supažindino su jo programa, uždaviniais ir paragino panašią organizaciją steigti Lietuvoje, nes tik bendras Baltijos šalių frontas gali pasiekti norimų rezultatų.

Po diskusijos buvo pasiūlyta pasilikti salėje tiems, kurie pritaria naujos politinės organizacijos įsteigimui. Pasilikusieji pavedė jauniems mokslininkams ir visuomenės aktyvistams Z. Vaišvilai, A. Medalinskui, G. Songailai suorganizuoti visuomenės aktyvo susirinkimą, kuriame būtų įkurtas naujas politinis judėjimas ir išrinktas to judėjimo vykdomasis komitetas (vėliau pavadintas Iniciatyvine grupe).

Prie organizacinės grupės prisijungė Mokslų akademijos darbuotojas S. Lapienis, matematikas, klubo „Žemyna“ narys E. Gudžinskas, architektas A. Skučas. Jie kartu su filosofais R. Ozolu ir B. Genzeliu tapo iniciatyviniu branduoliu, kuris suformavo strategiją, kaip sukurti platų, visuomenėje įtakingą judėjimą. 

1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos Didžiojoje salėje įvyko institutų ir visuomenės atstovų susirinkimas. Salė buvo sausakimša – susirinko daugiau nei 500 žmonių. Oficiali susirinkimo tema „LTSR Konstitucijos projekto svarstymas“. Daugelis susirinkimo dalyvių žinojo apie ketinimą įkurti politinę organizaciją ir išrinkti Iniciatyvinę grupę, todėl kalbėtojai nuolat nukrypdavo nuo oficialios susirinkimo temos. Vienas per kitą scenos link veržėsi žmonės ir kalbėjo apie stalinizmo aukas, ekologiją, kultūrą, ekonomiką, teikė pasiūlymus Respublikos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.

Atmosferai vis labiau kaistant, iniciatyvą į savo rankas perėmė jaunimas. A. Skučas ir A. Medalinskas susirinkusiuosius kvietė atsikratyti baimės ir įsteigti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, Z. Vaišvila - išrinkti Iniciatyvinę grupę kuri vienytų visuomenės jėgas. Šiam siūlymui susirinkusieji entuziastingai pritarė. Į Iniciatyvinę grupę daugiausia siūlė tuos asmenis, dėl kurių buvo iš anksto susitarta, papildžius ją dar keliolika spontaniškai pasiūlytų žmonių. Dėl visų kandidatų buvo viešai balsuota, jos buvo priimamos arba atmetamos.

Po karštų diskusijų buvo išrinkti šie 35 Iniciatyvinės grupės nariai: R. Adomaitis, J. Bulavas, V. Bubnys, A. Buračas, A. Čekuolis, V. Čepaitis, V. Daunoras, S. Geda, B. Genzelis, A. Juozaitis, J. Juzeliūnas, A. Kaušpėdas, Č. Kudaba, B. Kuzmickas, V. Landsbergis, B. Leonavičius, M. Lukšienė, A. Maldonis, Just. Marcinkevičius, A. Medalinskas, J. Minkevičius, A. Nasvytis, R. Ozolas, R. Pakalnis, S. Pečiulis, V. Petkevičius, K. Prunskienė, V. Radžvilas, R. Rajeckas, A. Skučas, G. Songaila, A. Šaltenis, V. Tomkus, Z. Vaišvila ir A. Žebriūnas. 

Taip 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, maždaug po tris valandas trukusių diskusijų, buvo įkurta nacionalinio politinio pobūdžio organizacija Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.