Debatai dėl dvigubos pilietybės ir paplitusi praktika

Dvigubą pilietybę yra įteisinusios 13 Europos valstybių: Portugalija, Švedija, Suomija, Prancūzija, Šveicarija, Italija, Belgija, Lenkija, Slovėnija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija,

Danija. Iš viso beveik pusė pasaulio valstybių leidžia įgyti dvigubą pilietybę.

Kontrargumentas:

Kiekviena valstybė pati gali pasirinkti, ar leisti dvigubą pilietybę. Kitų šalių pavyzdys neįpareigoja juo sekti. Net jei dauguma valstybių yra įteisinusios dvigubą pilietybę, Lietuva nebūtinai turi perimti šią patirtį. Pilietybės reglamentavimas, jei nepažeidžia tarptautinės teisės, yra kiekvienos valstybės apsisprendimo reikalas.

Parengta pagal ManoSeimas.lt pateikiamus argumentus.

Dviguba pilietybė – tai teisinis statusas, kuriuo žmogus yra pripažįstamas daugiau nei vienos valstybės piliečiu. Žmogaus pilietybė nepriklauso nuo asmens tautybės arba jo buvimo vietos. Valstybės pačios gali nuspręsti, kaip reglamentuoti su pilietybe susijusius klausimus.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, niekas negali būti vienu metu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Tokią tvarką teigiantis straipsnis yra pirmajame konstitucijos skirsnyje, o tai reiškia, kad gali būti keičiamas tik surengus referendumą. Nors buvo bandyta priimti Pilietybės įstatymą, kuris numatytų daugiau galimybių suteikti dvigubą pilietybę, 2006 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad dviguba pilietybė gali būti suteikiama „tik itin retais atvejais“.

Klausimas diskusijai: 

Kaip manai, ar Lietuva turėtų įteisinti galimybę dažniau nei tik retais atvejais įgyti dvigubą pilietybę, pvz., žmogui, kuris iš šalies išvyko po 1990 metų?