Debatai dėl dvigubos pilietybės. Įsipareigojimai kelioms valstybėms gali būti nesuderinami

Dvigubą pilietybę turintys asmenys gali dalyvauti abiejų šalių politiniame gyvenime. Pilietybė yra įsipareigojimas valstybei, todėl neaišku, ar keliose valstybėse jis gali būti suderinamas. Tai aktualu, pavyzdžiui, kilus kariniams ar kitokiems konfliktams tarp valstybių.

Kontrargumentas:

Siekiant išvengti dvigubo įsipareigojimo problemos, asmuo galėtų naudotis piliečio teisėmis ir pareigomis tik toje šalyje, kurioje gyvena. Europos Taryba 1997 m. pateikė rekomendacijas, kaip turėtų elgtis dvigubą pilietybę turintys asmenys, kuriems reikia atlikti karinę tarnybą. Pasak Europos Tarybos, asmuo karinę tarnybą galėtų atlikti šalyje, kurioje gyvena, arba pats pasirinkti šalį, kurioje tarnauja. Jeigu vienoje valstybėje būtų privaloma karinė tarnyba, o kitoje – ne, asmuo neprivalėtų jos atlikti, jei gyvena valstybėje, kur to daryti nereikia.
Parengta pagal ManoSeimas.lt pateikiamus argumentus.

Dviguba pilietybė – tai teisinis statusas, kuriuo žmogus yra pripažįstamas daugiau nei vienos valstybės piliečiu. Žmogaus pilietybė nepriklauso nuo asmens tautybės arba jo buvimo vietos. Valstybės pačios gali nuspręsti, kaip reglamentuoti su pilietybe susijusius klausimus.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, niekas negali būti vienu metu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Tokią tvarką teigiantis straipsnis yra pirmajame konstitucijos skirsnyje, o tai reiškia, kad gali būti keičiamas tik surengus referendumą. Nors buvo bandyta priimti Pilietybės įstatymą, kuris numatytų daugiau galimybių suteikti dvigubą pilietybę, 2006 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad dviguba pilietybė gali būti suteikiama „tik itin retais atvejais“.

Klausimas diskusijai: 

Kaip manai, ar Lietuva turėtų įteisinti galimybę dažniau nei tik retais atvejais įgyti dvigubą pilietybę, pvz., žmogui, kuris iš šalies išvyko po 1990 metų?