Konstitucija šiandien

Esminė prigimtinės teisės idėja, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Prigimtinės teisės principas pripažįsta, kad kiekvienas žmogus yra vertybė.

Istoriškai prigimtinės teisės koncepcija sutinkama įvairiose epochose: antikoje, senųjų Rytų kultūrose, viduramžių krikščionybėje, Renesanso epochoje. XIX ir XX a. prigimtinės teisės idėja buvo praradusi savo reikšmę. Atsigręžti į prigimtinę teisę ir jos svarbą privertė tragiški įvykiai per Antrąjį pasaulinį karą.

Teisė į gyvybę yra viena svarbiausių asmens prigimtinių teisių.

Konstitucijoje pasakyta, kad šią žmogaus teisę turi užtikrinti įvairių teisinių priemonių sistema. Įstatymai ir kiti teisės aktai negarantuoja pačios žmogaus gyvybės, nes ji priklauso nuo daugelio įvairių veiksnių.

Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su jos pradžios ir pabaigos kriterijais. Teisinė apsauga atsiranda asmens gimimo momentu su pirmu savarankišku naujagimio įkvėpimu ir išnyksta jam mirus.

Žmogaus gyvybė pagal Europos žmogaus teisių konvenciją ginama nuo gimimo momento, o abortai yra priskiriami moters apsisprendimo teisei, tačiau valstybei leidžiama reguliuoti šią problemą, pavyzdžiui, nustatyti, kokiais atvejais leistina ar neleistina daryti abortus. Teisinė mirties (biologinės, smegenų mirties) sąvoka turi reikšmę ne tik juridiniams faktams nustatyti, bet ir transplantacijai vykdyti, nes iš asmens, kuriam yra nustatyta smegenų mirtis (kuri nėra biologinė mirtis), gali būti paimami audiniai ir organai transplantacijai.

Teisė į gyvybę susijusi ir su mirties bausmės klausimu. Europos žmogaus teisių konvencija teigia, kad mirties bausmė panaikinama ir niekas negali būti nuteistas šia bausme ar ji įvykdyta. Mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta 1998 metais.

Teisė į gyvybę yra ir svarbi moralės filosofijos problema, ypač plečiantis naujosioms technologijoms.

Žmogaus laisvė gali būti apribojama tik laikantis įstatymų. Jei asmuo padaro viešosios tvarkos pažeidimą, kėsinasi į nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, jo sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip 5 valandas. Nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo gali būti sulaikytas iki 48 valandų. Sulaikytąjį ilgiau laikyti galima tik teismo sprendimu. Policija privalo informuoti asmenį apie nusikaltimą, kurį, jų nuomone, jis įvykdė, surašyti sulaikymo protokolą. Apie sulaikymą turi būti pranešama jo giminaičiams, nurodoma, kur jis yra. Sulaikymas ir suėmimas gali būti taikomi tik išimtiniais atvejais, kai pakanka įrodymų apie asmens padarytą pažeidimą ar nusikaltimą. Jei asmuo sulaikomas ar suimamas visiškai nepagrįstai, jam turi būti atlyginama turtinė ir moralinė žala.

Teisės aktai priklausomai nuo paauglių brandos nustato specialią paauglių sulaikymo tvarką ir ypatingą atsakomybę.

Respublikos Prezidentas, Seimo ir Vyriausybės nariai, teisėjai dėl jų statuso ypatumų naudojasi papildomomis laisvės neliečiamumo garantijomis, tačiau jų laisvė gali būti apribojama atskira tvarka. 

Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę taip pat reiškia, kad asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ir apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, nebent jo gyvybei gresia pavojus arba jį būtina gydyti, siekiant apsaugoti visuomenės interesus. 

Asmens neliečiamumo principą galime aiškinti kaip teisinių ir moralinių priemonių sistemą, kuria garantuojamas asmens autonomiškumas, jo apsauga nuo nepagrįsto valstybės ir kitų asmenų įsikišimo, nuo neteisėto psichinio ar fizinio poveikio. Orumas pirmiausia siejamas su tuo, kaip pats žmogus vertina save, o aplinkiniai turi pripažinti jo asmenį, jo teises. Todėl be asmens sutikimo draudžiama filmuoti, fotografuoti jam priklausančioje valdoje ar per neviešus renginius, naudoti jo atvaizdus reklamai. Kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą. 

Draudimai kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą nustatyti siekiant pirmiausia apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno veiksmų. Tačiau, kai įtariamasis ar nusikaltėlis teismo sprendimu įkalinamas ir dėl to patiria nepatogumų ar kenčia, tai negali būti laikoma Konstitucijos draudžiama bausme.

Be paties asmens sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. Sutikimas nereikalingas, siekiant išgelbėti asmens gyvybę.

Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip konstitucinės teisės principas, suformuotas tik XX a. antrojoje pusėje.

Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti. Tai jo asmeninis, šeimyninis gyvenimas, asmens garbė ir orumas. Jai priskiriama ir informacija apie asmens sveikatą. Įstatymai leidžia skelbti informaciją apie viešųjų asmenų (politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų) privatų gyvenimą tais atvejais, kai skelbiamos žinios turi reikšmę visuomenei.

Konstitucija nustato galimybę rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo, bet tik teismo sprendimu. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu ir kitoks bendravimas su kitais žmonėmis neliečiami.

Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybės neliečiamumą yra priskirtina vienai svarbiausių žmogaus teisių. Nuosavybės savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių.

Iš šio Konstitucijos straipsnio kyla valstybės pareiga ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka valstybė turi teisę nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo. Pavyzdžiui, išimtiniais atvejais privatus turtas gali būti paimamas visuomenės poreikiams už tai sąžiningai atlyginant. Jeigu žmogus nesutinka su jam siūlomu atlyginimu, jis gali kreiptis į teismą.

Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintas asmens būsto neliečiamumas yra svarbi žmogaus teisė, kuri glaudžiai susijusi su privataus gyvenimo neliečiamumu.

Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu.

Tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą, įstatymai taip pat numato galimybę be gyventojo sutikimo įeiti į jo būstą. 

Šis Konstitucijos straipsnis yra skirtas saviraiškos laisvei, jame plačiai reglamentuota informacijos laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Saviraiškos laisvė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas.

Saviraiškos laisvė nėra absoliuti.

Ji gali būti ribojama įstatymu, bet tik siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų asmens gyvenimą, dorovę, apginti konstitucinę santvarką, užkirsti kelią tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos ir diskriminacijos kurstymui, šmeižtui ir dezinformacijai. Įstatymuose taip pat yra nurodyta, kokia informacija gali būti priskirta valstybės ar tarnybos paslapčiai ir todėl negali būti viešai skleidžiama.

Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą, šių įstaigų viešoji informacija yra nemokama. Jos gali imti mokestį tik už paslaugas ir patarnavimus, susijusius su informacijos paieška, dokumentų kopijavimu. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Kiekvienas žmogus Lietuvoje turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, taip pat pakeisti savo pasirinkimą ir vienas arba su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogus taip pat gali pasirinkti būti ateistu – netikėti dievu ar dievybėmis. Niekas negali kito asmens versti nei būti pats verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.

Tėvai ir globėjai turi turėti galimybę nevaržomi rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Mokinio tėvai, o nuo 14 metų pats mokinys, turi teisę pagal savo įsitikinimus nuspręsti, ar mokykloje lankyti tikybos, ar etikos pamokas.

Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė užtikrina galimybę įvairių pažiūrų žmonėms gyventi kartu atviroje ir teisingoje pilietinėje visuomenėje. Tai svarbi garantija, kad bus įgyvendinamos kitos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės.

Tai, kad asmuo išpažįsta vieną ar kitą religiją, nereiškia, kad jis gali prisidengdamas religiniais motyvais nesilaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar įstatymų. Visi Lietuvoje gyvenantys žmonės turi vienodai laikytis įstatymų ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Šiame straipsnyje suformuluota labai svarbi žmogaus teisė, kuri gali būti traktuojama ir kaip principas – lygiateisiškumas. Jame nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Priešinga lygiateisiškumui samprata – diskriminacija.

Diskriminacija yra draudžiama taip įgyvendinant lygiateisiškumo principą.

Kasdieniame gyvenime tai reiškia, kad, pavyzdžiui, negalima žmogaus nepriimti į darbą dėl to, kad jis yra vyras arba moteris, kad yra baltaodis arba juodaodis, kad yra lenkas arba lietuvis, kad yra gimęs kitoje šalyje, kad vartoja kitą kalbą, jeigu jo darbui vartojama kalba nėra svarbi, kad kilęs iš turtingos ar neturtingos šeimos, kad išpažįsta kažkurią konkrečią religiją ar turi savitų įsitikinimų.

Kiekvienas žmogus, kuris mano, kad buvo pažeistos jo teisės ir laisvės, turi teisę kreiptis į teismą.

Jeigu teismas nustato, kad žmogaus teisės iš tiesų buvo pažeistos, jis turi teisę gauti įstatymuose nustatytą atlygį. Tokiais atvejais teismas priteisia, kokio dydžio atlygis už žmogui padarytą turtinę žalą, taip pat ir už moralinę žalą dėl neigiamų jo išgyvenimų, turi būti jam sumokėtas.

Pirmoji svarbi nuostata, susijusi su kiekvieno žmogaus teise į teisingą teismą, yra ta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol teismas nenusprendžia, kad žmogus iš tiesų padarė nusikaltimą. Kiekvieno žmogaus, kaltinamo padarius nusikaltimą, bylą viešai turi nagrinėti nepriklausomas teismas. Tai reiškia, kad niekas neturi daryti įtakos teismui. Teismas turi priimti teisingą sprendimą.

Kiekvienam žmogui nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento turi būti garantuojama teisė apsiginti, taip pat ir teisė turėti advokatą. Jeigu žmogus neturi galimybės pasisamdyti advokato, valstybė įstatymų nustatyta tvarka jam suteikia nemokamą advokatą.

Žmogaus negalima versti duoti parodymus prieš save patį ar šeimos narius ir giminaičius.

Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Kiekvienas pilietis gali pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, persikraustyti iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Taip pat kiekvienas pilietis gali laisvai išvykti iš Lietuvos.

Draudimas išvykti iš gyvenamosios vietos gali būti nustatytas tik įstatyme nurodytais atvejais ir tik tada, jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę bet kada grįžti gyventi į Lietuvą.

Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai, pavyzdžiui, referendumu priimdami svarbiausius teisės aktus, tokius kaip Konstitucija, arba pasinaudodami piliečiams suteiktomis įstatymų leidybos iniciatyvos teisėmis. Piliečiai gali inicijuoti įstatymo svarstymą Seime, jeigu šią iniciatyvą paremia 50 tūkst. piliečių savo parašais. Piliečiai taip pat dalyvauja valdant savo šalį ir per demokratiškai išrinktus atstovus Seimo ar savivaldybių tarybų narius. Kiekvienas pilietis turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą. 

Piliečiai turi teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Valstybės institucijos įstatymų nustatyta tvarka privalo atsakyti kiekvienam piliečiui į jo skundą ar pareiškimą. Dėl valstybės pareigūnų ar įstaigų netinkamo darbo galima pasiskųsti Seimo kontrolieriams, kurie prižiūri, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms. Už kritiką, kurią išsako piliečiai, draudžiama persekioti.

Piliečiams laiduojama peticijos teisė, tai reiškia, kad piliečiai turi teisę raštiškai kreiptis į Seimą su reikalavimais ar siūlymais spręsti žmogaus teisių įgyvendinimo, valdymo institucijų reformavimo ar kitus svarbius visuomenei klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija. 

Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Tai reiškia, kad jie gali dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, Seimo rinkimuose ir Prezidento rinkimuose. Savivaldybių tarybų rinkimuose taip pat gali dalyvauti ir kitų Europos Sąjungos valstybių piliečiai.

Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietybę turintis asmuo, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų. Lietuvos Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Respublikos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam yra ne mažiau kaip keturiasdešimt metų. Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų. 

Rinkimuose negali dalyvauti piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.

Konstitucijoje įtvirtinta piliečių teisė jungtis į visuomeninius susivienijimus apima teisę steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas; teisę įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje; teisę nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu ir teisę išstoti iš šių susivienijimų. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, taigi, asmens laisva valia – pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas. 

Valstybėje veikia įvairios asociacijos (visuomeninės organizacijos): profesinės sąjungos, verslininkų susivienijimai, menininkų organizacijos, kultūrinio pobūdžio organizacijos, mėgėjiškos draugijos, jaunimo organizacijos ir kt.

Iš esmės visuomeninės organizacijos skiriasi nuo partijų tuo, kad jos nesiekia politinės valdžios ir tiesiogiai nedalyvauja ją įgyvendinant.

Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.

Tautinėms bendrijoms save priskiriančių asmenų teisinė apsauga grindžiama pagarba valstybės teritoriniam vientisumui, nacionaliniam suverenumui ir pilietinės bendruomenės stiprinimui, istorinėms ir tautinėms tradicijoms.

Tautinių bendrijų nariai, jei jie Lietuvos piliečiai, yra lietuvių pilietinės tautos atstovai, nors jų kilmė ir kitokia.

Šiuo straipsniu įtvirtinama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, taip pat yra įtvirtinta, kad sutuoktinių teisės šeimoje lygios.

Konstitucijoje nustatyta, kad valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį, bet taip pat pripažįsta ir bažnytinę santuoką, tačiau apie santuoką bažnyčioje vis tiek turi būti pranešta Civilinės metrikacijos skyriui tam, kad valstybė galėtų užregistruoti santuoką.

Svarbu, kad pagal Konstituciją valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijoje nustatytos tėvų ir vaikų pareigos. Įteisinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais ir iki pilnametystės juos išlaikyti, taip pat vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

Kiti Konstitucijos straipsniai nustato, kad valstybė saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą, kad tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, kad valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė.

Šios konstitucinės nuostatos sudaro valstybinės šeimos politikos pagrindą. 

Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Lietuvoje motinystės ar tėvystės atostogų gali išeiti vienas iš dirbančių tėvų. Jos gali trukti, iki vaikui sukaks treji metai. Tuo laikotarpiu darbdavys įsipareigoja išsaugoti darbo vietą ir pasiūlyti ją motinai arba tėvui sugrįžus iš atostogų.

Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos. Jeigu mokinys jaunesnis nei 14 metų, tėvai parenka, ar jam lankyti etikos, ar tikybos pamokas. Mokinys, sulaukęs 14 metų, turi teisę pats rinktis vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų. 

Įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos nevalstybinės mokymo ir auklėjimo įstaigos.

Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija – teisė tvarkytis patiems, tačiau valstybė turi teisę įstatymais nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdymo struktūros pagrindus.

Valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.

Konstitucijos 41 straipsnyje suformuluota pareiga mokytis iki 16 metų.

Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Nevalstybinės mokymo ir auklėjimo įstaigos turi teisę imti užmokestį.

Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Tai reiškia, kad jeigu žmogus įvykdo minimalius reikalavimus, jis turi teisę stoti į aukštąją mokyklą. Minimalius reikalavimus nustato įstatymas. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Kas yra gerai besimokantis pilietis, nustato įstatymas.

Šiame straipsnyje nurodoma, kad kultūra, mokslas, tyrinėjimai ir dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų ir vertybių apsauga. Įstatymas gina dvasinius ir materialius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba. Autorių teisės skirstomos į turtines ir neturtines, t. y. teisę vadintis autoriumi. Autorius gali perduoti ar parduoti savo turtines autoriaus teises. Teisė vadintis autoriumi negali būti perduota kitiems asmenims. Tai reiškia, kad negalima pasisavinti kito žmogaus sukurto mokslo, literatūros, meno kūrinio, atradimo ar išradimo autorystės. 

Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias ir religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.

Valstybės pripažintos bažnyčios ir kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.

Bažnyčios ir religinės organizacijos gali laisvai skelbti savo mokymą, atlikti savo apeigas, turėti maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. Bažnyčios ir religinės organizacijos gali laisvai tvarkytis pagal savus kanonus ir statutus, tačiau jų veikla ir mokymas negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams.

Valstybėje, kurioje egzistuoja spaudos laisvė, kiekvienas pilietis turi teisę netrukdomas įstatymo nustatyta tvarka steigti laikraščius, žurnalus, radijo ir televizijos stotis bei kitas visuomenės informavimo priemones. Jų cenzūra yra draudžiama. Valstybinės institucijos ir privačios struktūros negali kištis į visuomenės informavimo priemonių veiklą. Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.

Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Vietovėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinių bendrijų atstovai, jeigu bendruomenė prašo, savivaldybė garantuoja mokymąsi tautinių bendrijų kalba.

Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą.