Lietuvos valstybės istorinė vėliava
Istorinė vėliava: raudoname audekle (iš abiejų pusių) vaizduojamas šarvuotas raitelis, kaip ir Lietuvos valstybės herbe. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 3:5.
Istorinės vėliavos kėlimas
Valstybės istorinė vėliava yra pagarbos Lietuvos istorijai ženklas ir nuoroda į šalies herbą. Jos reikšmė ne mažesnė nei tautinės Trispalvės, tod
ėl ji negali būti niekinama ar naudojama nepagarbiai. Tiesa, naudojimas nėra taip griežtai reglamentuojamas, kaip valstybinės vėliavos. Ji turi nuolat plevėsuoti tik virš trijų pastatų, glaudžiai susijusių su Lietuvos valstybingumo istorija: Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje, Trakų pilyje ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus skverelyje Kaune. Taip pat skirtingomis progomis ji gali būti keliama prie institucijų pastatų, pavyzdžiui, vasario 16 d. – prie Signatarų namų pastato Vilniuje, kovo 11 d. – prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų; liepos 6 d. – prie Respublikos Prezidento rezidencijos, liepos 15 d. – Žalgirio mūšio dieną – prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos.
Lietuvos valstybės istorinės (herbinės) vėliavos istorija
Vėliavos, kaip skiriamieji ženklai, naudoti nuo seno. Labiausiai paplito viduramžių karyboje, tada net kariuomenės pulkai vadinti vėliavomis. Netenka abejoti, kad ir senovės lietuvių kariaunos turėjo skiriamuosius ženklus. Pirmą kartą lietuvių vėliava minima Vygando Marburgiečio kronikoje. Jis rašė, kad 1337 m. kautynėse ties Bajerburgo pilimi (prie Veliuonos) kryžiuočiai sudegino lietuvių vėliavą. XV a. Janas Długoszas tvirtino, kad Vytautas į Žalgirio mūšį atvedė 40 pulkų su raudonomis vėliavomis. Ant 30-ies buvo išsiuvinėtas šarvuotas raitelis su iškeltu kalaviju, jojantis ant balto, kartais juodo, kitur bėro arba obuolmušio žirgo. O 10 vėliavų turėjo išsiuvinėtus Gediminaičių stulpus. XX a. pradžioje, vėl prasidėjus diskusijoms dėl to, kokia turi būti nacionalinė Lietuvos vėliava, 1905 m. lietuvių suvažiavime Vilniuje Jonas Basanavičius teigė, kad labiausiai tiktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava – raudona su baltu raiteliu. Tačiau dauguma suvažiavimo dalyvių J. Basanavičiui nepritarė, nes raudona spalva jiems kėlė neigiamas, su revoliucija susijusias asociacijas. Atsinaujinus diskusijoms 1917 m. J. Basanavičius siūlė raitelį dėti ant trispalvės tautinės vėliavos, tačiau pasiūlymui pritarta nebuvo. 1918 m. įteisinus nacionalinę vėliavą rekomenduota išsaugoti ir valstybės vėliavą. Deja, tuomet to nebuvo padaryta, nors XX a. pirmoje pusėje ji viešajame gyvenime neretai naudota: plevėsavo virš Prezidentūros, per šventes kelta prie Karo muziejaus Kaune ir kitose vietose. Atsižvelgdamas į šios vėliavos svarbą, kelių šimtų metų istoriją, Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 8 d. pakeitė Lietuvos valstybės vėliavos įstatymą. Ją pavadino istorine Lietuvos valstybės vėliava.
Parengta pagal: E. Rimša „Heraldika. Iš praeities į dabartį“, 2-oji papildyta laida, Vilnius, 2004, p. 75-79; „Lietuvos heraldika“, parengė E. Rimša, Vilnius, 2008, p. 26-29.