Seimo žodynėlis
Politinė partijų sąjunga, kuri sudaroma norint efektyviau siekti bendrų tikslų.
Politinė grupė, kurią sudaro Seimo nariai savo politiniams tikslams įgyvendinti. Lietuvos Seime frakcijos dažniausiai sudaromos partiniu pagrindu, t. y. į Seimą patekusios partijos atstovai sudaro vieną frakciją. Frakcijos reikalingos tam, kad būtų lengviau koordinuoti atskirų Seimo narių ir viso Seimo darbą. Norint sudaryti frakciją jai turi priklausyti bent septyni Seimo nariai. Mažiau Seimo mandatų gavusios partijos ar pavieniai kandidatai sudaro mišrią Seimo narių grupę, kuri turi frakcijos teises.
Už tam tikrą sritį atsakinga Seimo narių grupė. Seime gali būti net 15 komitetų. Kiekvienas Seimo narys, išskyrus Seimo pirmininką, dalyvauja bent vieno iš komitetų veikloje. Viena svarbiausių komiteto funkcijų yra tai, kad jame svarstomi atitinkamos srities įstatymų projektai, kurie vėliau yra teikiami balsuoti visam Seimui.
Tam tikru specifiniu klausimu bendradarbiaujantys Seimo nariai. Pavyzdžiui, parlamentinės grupės „Už demokratinę Baltarusiją“, „Už šeimą“, „Dzūkijos bičiuliai" ir kitos.
Seimo narių grupė, kuri palaiko santykius su kitos valstybės parlamentu. Tarpparlamentinės ryšių grupės kuriamos Seimo narių iniciatyva, o jų veiklą koordinuoja Seimo Užsienio reikalų komitetas.
Įgaliojimas veikti kieno nors vardu. Kiekvienas išrinktas Seimo narys gauna mandatą – rinkimų būdu įgytą teisę veikti tautos vardu.
Daugiau kaip pusė visų Seimo narių, t. y. mažiausiai 71 Seimo narys. Paprastai priimti įstatymą užtenka santykinės (paprastosios) daugumos, tačiau jei Prezidentas grąžina iš naujo svarstyti įstatymą, norint jį priimti, reikia absoliučios Seimo daugumos pritarimo.
Didžiausia dalis nuo dalyvaujančių priimant sprendimą Seimo narių. Pavyzdžiui, jei balsuojant dėl svarstomo klausimo dalyvauja tik 40 Seimo narių, užtenka 21 balso, kad svarstomam klausimui būtų pritarta. Įstatymai taip pat priimami vadovaujantis paprastosios daugumos principu, bet tik tada, kai Seimo posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų Seimo narių.
Seimo periodiškai vykstančių posėdžių laikotarpis. Seimas kasmet renkasi į dvi eilines sesijas: pavasario, kuri prasideda nuo kovo 10 d. ir baigiasi birželio 30 d., ir rudens, kuri prasideda rugsėjo 10 d. ir baigiasi gruodžio 23 dieną. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti. Neeilines sesijas šaukia Seimo pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijoje numatytais atvejais – Prezidentas.
Viena iš Seimo funkcijų. Jos metu išklausoma ministerijų ar kitų valstybės institucijų informacija ir pranešimai, kontroliuojama, kaip laikomasi įstatymų, Seimo nutarimų ir kitų teisės aktų, kaip atsižvelgiama į komiteto pasiūlymus, svarstomos Seimui atskaitingų institucijų metinės ataskaitos, prireikus kuriami specialūs tyrimo komitetai.
Svarbiausias Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustatantis dokumentas. Jis turi įstatymo galią.
Seimui teikiamas pasiūlymas dėl įstatymo. Įstatymo projektą gali inicijuoti kiekvienas Seimo narys ar Seimo narių grupė. Įstatymo projektus taip pat gali siūlyti Prezidentas, Vyriausybė ir 50 000 rinkimų teisę turinčių piliečių, kartu pateikiant motyvuotą ir argumentuotą paaiškinimą, kodėl šis įstatymas yra reikalingas. Iš pradžių projektas pristatomas Seimo plenariniame posėdyje, kuris jį perduoda svarstyti į vieną ar kelis komitetus. Komitetų posėdžiuose viešai apsvarsčius projektą ir jį patobulinus, jis svarstomas Seime. Jei projektui pritariama po svarstymo, jis priimamas balsuojant už jį Seimo posėdyje, kuriame dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų Seimo narių. Taigi, kad įstatymo projektas taptų įstatymu, reikia bent trijų Seimo posėdžių ir viešų svarstymų komitetuose.
Laikotarpis, kuriam yra išrinkta arba suformuota institucija ar pareigūnas. Seimo nariai renkami ketverių metų kadencijai.
Seime veikianti sueiga, į kurią įeina Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys – svarstyti Seimo sesijos darbų programas ir posėdžių darbotvarkes, derinti Seimo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus ir kitaip prisidėti prie sklandaus Seimo darbo.
Principas, teigiantis, kad Europos Sąjungos sprendimai turi būti priimami kiek galima arčiau piliečių ir tais valdymo lygiais, kur tai būtų veiksmingiausia.