Gyvenvietė Lietuvoje skirtingu istoriniu laikotarpiu
XVI a. antrojoje pusėje apytikriai 10 proc. Lietuvos gyventojų telkėsi miestuose ir miesteliuose. Tai gana prastas rodiklis, lyginant urbanizacijos situaciją LDK su Vidurio Europa, kur miestuose gyvenančiųjų skaičius buvo du ar tris kartus didesnis, o Vakarų Europoje galėjo siekti iki pusės visų gyventojų. XVIII a. pabaigoje Lietuvoje buvo apie 32 tūkstančius kaimų, apytiksliai 360 miestelių ir vos 70 miestų. Vilniuje tuo metu gyveno ne daugiau kaip 15 tūkstančių gyventojų, iš kurių daugiau nei 3 tūkstančiai buvo žydų kilmės. Ne visi miesto gyventojai turėjo miestiečio statusą, paklūstančių Magdeburgo teisei, turinčių visas miestiečio galimybes buvo mažuma.
XIX a. pradžioje daugiausia gyventojų telkėsi kaime, visuomenė buvo tradicinė, agrarinė. Šiuo laikotarpiu miestai buvo smulkūs ir jų buvo nedaug. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Rusijos imperija daugybės miestų statusus panaikino, jais išliko tik gubernijų centrai. Stambiausias miestas buvo Vilnius, pagal dydį užėmęs šeštą vietą Rusijos imperijoje. Vilniaus, Gardino, Kauno gubernijose miestuose gyveno nuo 12 iki 14 proc. žmonių. Agrarinė erdvė nebuvo vienoda: tai ir dvarai, ir kaimai, ir miesteliai.
Modernus gyvenimas yra miesto gyvenimas ir tai buvo pastebima tarpukario Lietuvoje, nors tradiciškai esame žemdirbių kraštas. Nepriklausomybės pradžioje net 58 proc. žmonių gyveno kaime ir tik 15 proc. mieste, nepriklausomybės pabaigoje – jau 23 proc. gyveno mieste. Visgi miestas netraukė lietuvio – pokytis nebuvo labai ženklus, kitose Baltijos šalyse urbanizacijos procesas buvo didesnis.
Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį vyko urbanizacija, t. y. kaimuose žmonių mažėjo, o miestuose daugėjo. Šis procesas vyko dėl kolektyvizacijos, kai naikinti vienkiemiai, privatūs ūkiai ir kurti kolūkiai. Tai skatino žmones vykti į miestą, atrodė, kad ten gyventi sąlygos palankesnės. Taip pat prisidėjo ir industrializacija, t. y. pramonės plėtra. Sovietmečiu ji buvo labai sparti ir orientuota pirmiausia į Maskvos, o ne į Lietuvos poreikius. Žmonės plūdo į miestus, nes ten reikėjo darbo jėgos. Apie 1970-uosius miestuose jau gyveno maždaug tiek pat žmonių, kiek ir kaimuose. Nuo to laiko miestiečių vis daugėjo, dėl to ėmė keistis ir patys miestai. Juose statyti miegamieji rajonai su daugiabučiais. Nors sovietai stengėsi patenkinti gyvenamojo būsto poreikius, žmonėms tai buvo egzistencinė problema. Norint gauti nuosavą būstą, tekdavo laukti ir penkiolika metų.