Išeivių indėlis į Lietuvos nepriklausomybės kūrimą

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse už etninės Lietuvos ribų lietuviai gyveno visuose pasaulio žemynuose, gausiausiai – apie 300 tūkstančių – kitose Rusijos imperijos dalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dėl carinės valdžios draudimų jaunuoliai vykdavo mokytis tiek į Rytus – Maskvą, Peterburgą, tiek į Vakarus – Berną, Fribūrą, Čikagą ir kitus miestus. Studijas užsienyje dažnai finansuodavo specialūs šalpos fondai bei draugijos. 

Pirmoji studentų šalpos draugija „Motinėlė“ buvo įkurta JAV 1900 m. Draugija siekė „iškariauti Lietuvai ir lietuviams žodžio laisvę, tikėjimo laisvę, nepriklausomybės laisvę, gaivinti tautos supratimą per mokslą“, parėmė kunigą Vincentą Borisevičių, rašytojus Vincą Mykolaitį-Putiną ir Mariją Pečkauskaitę, signatarus Praną Dovydaitį ir Aleksandrą Stulginskį, filosofą Stasį Šalkauskį ir kitus. 

Išeiviai taip pat kūrė informacinį tinklą, kuris skleidė pasauliui informaciją apie Lietuvą. Platino memorandumus apie Lietuvos istoriją, etnografiją, autonomiją, skelbė apie tai straipsnius užsienio laikraščiuose. Šioje srityje ypač daug nuveikė teisininkas, žurnalistas Juozas Gabrys-Paršaitis, 1911 m. Paryžiuje įkūręs Lietuvių informacijos biurą „Bureau d‘information de Lithuanie“, kurio pastangomis išleisti 47 leidiniai.

Kurti valstybę stipriai padėjo gausus išeivijos finansavimas. Vien Rusijoje veikė inteligentų būrelio įsteigtas „Pabėgėlių šalpos centras“, turėjęs 260 skyrių tinklą. Neprilygstami finansuojant Lietuvą buvo Šiaurės Amerikos lietuviai. Vien per 1915-1920 m. perlaidomis, siuntiniais, aukomis ir kitais būdais JAV gyvenę lietuviai į tėvynę atsiuntė apie 10 mln. dolerių.  

Parengta pagal E. Aleksandravičiaus, T. Balkelio ir T. Davoliūtės, L. Jonušo, V. Stravinskienės publikacijas.