Išsilavinimas Lietuvoje skirtingu istoriniu laikotarpiu
Didžioji dalis LDK visuomenės buvo klausanti, o ne skaitanti. Raštingų žmonių skaičius buvo nedidelis, tačiau visą laikotarpį jų daugėjo. Egzistavo ryškus kontrastas tarp vakarietišką išsilavinimą tiek Vilniaus, tiek geriausiuose Europos universitetuose įgijusiųjų ir visiškų beraščių. Dauguma gyventojų parapinėse mokyklose įgydavo minimalių religinių žinių, minimalių gebėjimų naudotis spausdintu žodžiu. Tokia pat situacija buvo ir žydų mokyklose, mat religinės bendruomenės rūpinosi, kad jų nariai mokėtų naudotis religiniais tekstais. Raštingumas buvo orientuotas į religiją.
Dauguma praktinių įgūdžių, kaip rašymas šnekamąja kalba, skaičiavimas, buvo įgyjama namie. Šeimos samdydavo mokytojus, kurie suteikdavo žinių, neprieinamų parapinėse mokyklose. Vaiką leisti į mokslus buvo prabanga, kurią galėjo sau leisti tik aukštesnieji visuomenės sluoksniai – dalis bajorijos, turtingiausi miestiečiai. Mergaičių ir merginų lavinimas daugeliu atvejų apskritai buvo paliktas namų aplinkai.
Moderni švietimo sistema šiose žemėse atsirado Edukacinės komisijos laikais. Ji buvo visavertė: veikė pradžios, vidurinės mokyklos, iki uždarymo 1832 m. ir universitetas. XIX a. pabaigoje atsirado ir specializuotų mokyklų, kur buvo galima išmokti amato, profesijos. Egzistavo įvairios vienuolynų mokyklėlės. Ne visos visuomenės grupės išsilavinimo galėjo siekti vienodai. Iš esmės mokytis galėjo visi, tačiau ne vienodo lygio mokyklose. Jeigu bajoras galėjo pakliūti į universitetą, valstiečiui tai buvo labai sunku. XIX a. pabaigoje visuomenės raštingumas jau buvo gana aukštas, kai kur net 40 procentų.
Šiandien turbūt nustebtume sužinoję, kad nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvo net 35 proc. neraštingų, t. y. nemokėjusių nei skaityti, nei rašyti žmonių. Todėl visuotinė edukacija tapo labai svarbiu tikslu valstybiniu mastu. Buvo statoma daug mokyklų, kuriami universitetai, ruošiami mokytojai, siekiama kuo labiau išsilavinusios visuomenės. Nepriklausomybės laikotarpio pabaigoje tik 11 proc. gyventojų buvo neraštingi. Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuva atsiliko. Tai susiję su dideliu gyventojų skaičiumi kaime, kur edukacija dar nebuvo pagrindinis tikslas. Urbanizuotoje visuomenėje edukacija daug svarbesnė, ypač aukštasis mokslas, garantuojantis geresnes pajamas, darbą ir socialinį statusą. Lietuvoje tarpukariu tūkstančiui gyventojų teko 1,7 proc. studento ir šis skaičius vis augo, tačiau Lietuva tikrai nebuvo daugiausia studentų turinti šalis.
Sovietų režimui rūpėjo turėti politiškai, ideologiškai lojalius, paklusnius piliečius, taip pat turėti gerų darbininkų ir kvalifikuotų specialistų. Į tai buvo orientuota švietimo sistema. Jau mokykloje šalia tradicinių disciplinų vaikai buvo mokomi įvairių ideologinių dalykų, taip pat egzistavo ideologinės organizacijos – spaliukai, pionieriai ir komjaunuoliai. Jeigu norėjai įstoti į aukštąją mokyklą, privalėjai būti komjaunuoliu. Sovietai švietimo sistemą suvalstybino: visos įstaigos tapo priklausomos nuo valstybės, mokslas pasidarė nemokamas, lengviau prieinamas. Žemesnės socialinės kilmės žmonės skatinti stoti į aukštąsias mokyklas.
Aukštasis mokslas atsivėrė naujoms socialinėms grupėms, tačiau buvo labai ideologizuotas, mokyta marksizmo-leninizmo, ateizmo pagrindų. Techniniai ir gamtos mokslai buvo šiek tiek mažiau ideologizuoti nei humanitariniai ar socialiniai, labiau vertinami, nes vykstant pramonės plėtrai režimui reikėjo gerų inžinierių ir kitų specialistų. Studijos buvo kontroliuojamos valstybės, tad baigę aukštąjį mokslą žmonės būdavo paskiriami dirbti į tam tikrą vietą, tik geriausiai besimokiusieji galėjo patys pasirinkti.