Lietuva prisistato pasauliui (1900 – 1939)

1851 m. Londone surengta pirmoji pasaulinė paroda. Netrukus šios parodos tapo itin reikšmingos mokslo ir technologijų srityse. Būtent jose kaip pažangos simboliai eksponuoti tokie šiais laikais įprasti daiktai kaip elektros lemputė, telefonas, televizorius. Nuo pat pradžių milijonus lankytojų sutraukdavęs kelių mėnesių renginys šiandien yra proga valstybėms prisistatyti, nustebinti vienai kitą, įgyvendinti norą būti pažįstamoms ir pažinti.

Lietuva EXPO pirmą kartą dalyvavo 1900 m. Paryžiuje, kai dar priklausė Rusijos imperijai, oficialiai – nuo 1937 m. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva nuo 1992 m. Sevilijoje nepraleido nė vienos pasaulinės parodos. Už įvaizdžio pateikimą šalies paviljonas ne kartą pelnė tarptautinius apdovanojimus. 

Dviejų amžių sandūroje 1900 m. Paryžiuje vyko renginys, kuriuo siekta pasidžiaugti praėjusio ir paskatinti būsimo amžiaus pasiekimus. 50 milijonų lankytojų sulaukusioje pasaulinėje parodoje pristatyta daug šiandien įprastų išradimų, tokių kaip dyzeliniai varikliai ar eskalatoriai. 

Šioje parodoje pirmąsyk pasirodė Lietuva, nors vis dar buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje. Teminiame etnografijos paviljone pristatyta drausta lietuviška spauda, tautiniai kostiumai, tautodailės darbai. Ant sienos kabėjo Vytis, kunigaikščių portretai ir įvairiausi žemėlapiai, vienas jų rodė, kaip lietuviški laikraščiai atkeliauja į Lietuvą iš užsienio spaustuvių. 

Pagrindinis ekspozicijos akcentas buvo piršlybų scena kaimo troboje su tautiniais drabužiais aprengtais modeliais. Parodai išleista apie 3 tūkstančius dolerių, kuriuos surinko laikraščio „Varpas“ redakcija ir Amerikos lietuviai. 

Vėl Paryžius. Pasaulinė paroda „Menas ir technika moderniame gyvenime“ buvo didžiausia iš iki tol rengtų. Ji truko 185 dienas, sulaukė 45 dalyvaujančių valstybių, tarp jų ir nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos, taip pat 31 milijono lankytojų. 

Pirmą kartą pasaulinėje parodoje oficialiai dalyvavo nepriklausoma Lietuvos valstybė. Prie Trokadero rūmų įrengto Baltijos paviljono fasadą puošė Lietuvos, Latvijos ir Estijos herbai. Ypatingą dėmesį prisistatydami lietuviai skyrė tautodailei ir menui. Taip pat buvo galima pamatyti didžiulę Juozo Mikėno medinę rūpintojėlio skulptūrą, Adomo Galdiko triptiką su derliaus nuėmimo scena, Domicelės Tarabildienės lėlių kompoziciją „Vestuvės“. 

Už Atlanto vykusi paroda buvo pirmoji, sutelkusi dėmesį ne į dabartį, o į ateitį. Jos šūkis skelbė, kad išaušo nauja diena. Progresas buvo įkūnytas: kiekvieną rytą mechanizuotas robotas lankytojams atidarydavo parodos vartus, o vakare juos užverdavo. Praėjus pusmečiui nuo parodos pradžios prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 

Lietuvos paviljone įrengtos liaudies meno, švietimo, pramonės, amatų, turizmo, istorijos ekspozicijos bylojo apie kultūros savitumą ir dviejų nepriklausomybės dešimtmečių pasiekimus. Čia buvo rodomas ir pirmasis lietuviškas garsinis marionečių filmas – Stasio Ušinsko „Storulio sapnas“. 

Itin gausiai šią parodą lankė ir finansiškai prie jos rengimo prisidėjo išeiviai. Paroda padėjo niekuomet tėvų ar senelių gimtinėje nesilankiusiems Amerikos lietuviams sustiprinti ryšį su Tėvyne. Parodos paviljoną uždarius dėl prasidėjusio karo, vertingiausi eksponatai laikinai palikti JAV veikusioms lietuviškoms įstaigoms ir organizacijoms. Į Lietuvą jie grįžo daugiau nei po pusės amžiaus.