Pasaulinės EXPO parodos

Pasaulinės EXPO parodos pasaulyje vyksta nuo 1851 m. Per tą laikotarpį įvyko apie 70 tokių parodų. Jos prasidėjo visu pusšimčiu metų anksčiau nei šiuolaikinės Olimpinės žaidynės, bet niekada nevyko taip reguliariai. Pirmoji – Londone, vėliau Paryžiuje, kituose Europos miestuose, Amerikoje, pastaruoju metu daug parodų vyko Azijoje. Jos niekada nevykdavo užduotu ritmu – kas keleri, o kartais ir kas keliolika metų. Ypač po karų ciklas sustodavo, paskui vėl įsibėgėdavo. XXI amžiuje pagaliau sutarta, kad kas penkeri metai vyksta viena didelė, paprastai pusmetį trunkanti pasaulinė paroda, o tarp dviejų pasaulinių – viena labiau specializuota, siauresnės temos, trumpesnė, trijų mėnesių, tarptautinė paroda. 

Pasaulinės parodos tose šalyse, tuose miestuose, kur vyksta, palieka ryškų pėdsaką. 1891 m. būtent parodai Paryžiuje atsirado Eifelio bokštas. Po Antrojo pasaulinio karo 1958 m. Briuselyje – Atomiumas, Kazachstane 2017 m. – didžiausias pasaulyje sferinis pastatas. Visas Šanchajus pasikeitė po 2010 m. parodos. Neatpažįstamai pasikeitė Lisabona po ten vykusios parodos.

Olimpinės žaidynės pritraukia dėmesį dviem savaitėms, į atidarymo ir uždarymo renginius atvyksta visų šalių vadovai, o pasaulinė paroda išsitęsia šešis mėnesius, bet per tą laikotarpį šalį aplanko keliasdešimt, o kartais šimtas ir daugiau valstybių vadovų. 

XIX a. viduryje, kada buvo surengta pirmoji paroda, jos buvo labai reikšmingos mokslui, technologijoms. Čia buvo pristatyti didžiausi ano laiko išradimai: telegrafas, telefonas, televizorius. Netgi tokie gyvenimiški dalykai kaip mėsainis ar kokakola savo premjeras patirdavo būtent pasaulinėse parodose. Dabar parodos vyksta tikrai ne dėl to. Mokslo naujovėms ir technologijoms plisti yra daugybė kitų būdų, visas dėmesys koncentruojasi į valstybių įvaizdį ir norą būti matomoms, pažįstamoms, ir, aišku, pažinti kitus. 

Sakysite, tai galima padaryti internetu ar kitomis priemonėmis, tačiau tiesioginis bendravimas, kai pusę metų ar tris mėnesius vienoje vietoje yra beveik visos pasaulio valstybės, kai kiekvieną dieną kuri nors valstybė ypatingai, išskirtinai pristatoma, kai suvažiuoja daugiau nei 100 pasaulio valstybių, kai parodą aplanko, kaip, pavyzdžiui, Šanchajuje, 73 milijonai žmonių (net Lietuvos paviljoną ten pamatė 6 milijonai) ar Milane dvidešimt keli milijonai, kai įvyksta keliasdešimt tūkstančių renginių, – čia jums ir Olimpinės žaidynės, ir Davosas, ir globalus „Adventuras“. Viskas vienoje vietoje. Nuoširdus žmonių bendravimas yra tikrai vertybė. Žinoma, šios parodos kainuoja brangiai. Tokią surengti kainuoja nuo kelių iki keliolikos milijardų eurų ar dolerių vienai valstybei. Ir vis dėlto pačios didžiausios, pačios veikliausios šalys veržiasi, nori jas organizuoti ir ne visada joms tai pavyksta. Štai mūsų kaimynai lenkai, rusai, turkai jau kandidatavo po tris–keturis kartus ir šios teisės iškovoti vis nepavykdavo.

Lietuva pirmą kartą 1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje pasirodė pati dar tuo metu neturėdama valstybės, būdama carinės Rusijos imperijos dalimi, aktyvių išeivių, inteligentijos pastangomis. Tai pavyko labai puikiai. Lietuviai sugebėjo teminiame etnografijos paviljone surengti lietuviškų tautinių drabužių ir tuo metu draustos lietuviškos spaudos parodą. 

Oficialiai Lietuva dalyvauja nuo 1937 m. parodos Paryžiuje. Nuo to laiko dalyvauja visose, kuriose tik gali: 1939 m. Niujorke, o okupacijos metais tik kaip sovietinės ekspozicijos dalis. Atgavusi nepriklausomybę Lietuva dalyvauja nuo 1992 m. parodos Sevilijoje iki parodos Dubajuje 2020 m. 

Įspūdingas pastatas „geltonasis namas" Hanoveryje 2000 m., DNR spiralė Japonijoje 2005 m., „Lietaus namai" Ispanijoje ir lazeriai Kazachstane 2017 m. Kiekvienais metais kiekvienoje parodoje Lietuva stengdavosi parodyti save kuo įspūdingiau, kuo vaizdingiau. Žinoma, beveik niekada neapsieita be lietuviško gintaro, krepšinio, cepelinų, bet visada būta ir inovacijų, patrauklių dalykų. Pati šalis yra patraukli savo gamta, tradicijomis, unikalia kalba. Lietuva šiose parodose dalyvauja labai aktyviai, yra aktyvi tarptautinio parodų biuro narė, dalyvauja taisyklių komiteto darbe – taigi sprendžia, kokie reikalavimai turėtų būti keliami būsimoms parodoms. 

Šios parodos vadinamos protų ir intelekto olimpinėmis žaidynėmis. Joms baigiantis taip pat yra apdovanojamos sėkmingiausios šalys, sėkmingiausi paviljonai. Lietuvos paviljonas ne kartą apdovanotas ir už meninį temos pateikimą, ir už sėkmingiausiai pasirinktas detales, atspindinčias mūsų pasiekimus. Kaip ir olimpinėse žaidynėse, čia yra ir aukso, ir sidabro, ir tikrai pasiteisinusių vilčių.