Pasvaliečių šnekta

Vladas Braziūnas (g. 1952) – poetas, eseistas, vertėjas, kilęs iš Pasvalio.

Man nepriimtinas teiginys, esą lietuvių kalba teturinti tik dvi tarmes – aukštaičių ir žemaičių. Šitaip patys sumenkinam nepaprastą mūsų tarminės šnekėsenos įvairovę, kitakalbiui sunkiai galvon telpantį faktą, kad tokiame mažame lygumų plote gali gyvuoti tokie didžiuliai tarminiai skirtumai, vietiniai savitumai (menantys ir vis kitus gentinius protėvius). 

Vilniaus universitete buvau mokytas, kad mano tarmė – aukštaičių šiaurės panevėžiškių. O ji daugeliu garsyno, kirčiavimo, pagaliau intonacijos ypatumų nuo vakarų aukštaičių, „suvalkiečių“, taigi nuo tų, kurių kalbėsena gulė ir bendrinės lietuvių kalbos pamatan, – skiriasi net labiau nei nuo jų skiriasi žemaičių tarmės. 

Tikslesnė gimtinės bei augtinės (širdin įsiimtos prieš gerą pusšimtį metų) mano tarmės vieta būtų Pasvalys ir jo apylinkės šiek tiek pietų pusėn. Ne vien, kaip įprasta minėti, galūnes mūsų tarmė „nukanda“. Kitaip nei bendrinėje kalboje, mūsų balsiai o, ė gali būti trumpi ar visai trumpučiukai – jei nekirčiuoti. Kirtis dažniausiai balsį pailgina. Kadangi įvairiose pozicijose balsiai kinta ir kokybiškai, ir kiekybiškai, iš klausos popieriun „nurašyti“ juos stengtasi tokius, kokie girdėti.