Bijotiškių šnekta

Bijotiškių šnekta

Donatas Petrošius (g. 1978) – poetas, eseistas, augo Bijotuose, Šilalės rajone.

"Tekstas užrašytas žemaičių tarmės, pietų žemaičių patarmės, varniškių – raseiniškių – tauragiškių šnektų susikirtimo vietoje esančios Bardžių – Bijotų (Šilalės raj.) pašnektės individualia (XXI a. šnekėtojo) forma.

Ta pašnektė kalbininkų detaliau „neknebinėta“ dėl to, kad tai nėra gryna istorinė pašnektė. Į kolūkio gyvenvietę – Bijotus – XX a. vidury žmones sukėlė iš skirtingomis pašnektėmis kalbėjusių apylinkių. Į rytus nuo Bijotų prasideda reseiniškių šnektos arealas. Į pietų pusę – tauragiškių. Raseiniškiai su tauragiškiais daugiau panašūs. Labiau skiriasi šiauriau ir vakarų pusėj prasidedanti varniškių kalbėsena.

Ženklai  ā, ē, ī, ū žymi ilguosius balsius. Visi kiti – trumpi. Arba įprasti dvibalsiai. Esama žodžių, kurie tame pačiame kaime tariami dvejopai: „yra, nėra“ kartais aš pats sakau „īr, nier“, o kartais – „ī, nie“. Arba kartais žodį „kitokie“ tariu „kituoki“, kartais – „kituokī“. Iš vienų kaimynų ar giminių perimi varniškių šnektos požymius, iš kitų – tauragiškių. Kol tarmės egzistuoja, tol jos mainysis".

Perskaityk Donato Petrošiaus literatūrinį tekstą Bijotiškių šnekta. Ar pavyko?

Īr tik šiaures

- A girdi muni, Blādi?
- Je. Kas ī?
- Tu mun paaiškink, kan tatā reišk, ka par uorus  kīkvīna vākara minavuo Pītū Lietuva?
- Kan čia daba tau aiškinti?
- Vuo ta kāp gal‘ būti Pītū Lietuva? A tenās tāp kāršt, ka vītuo jūdalksniu – palmes? Vuo vītuo gandrū – stručius gāna?
- Iš kur tu tan ištraukē? Tenās viskas tāp pat, kāp pas mūsu. I drēbules, i beržā, i pušis. I žansis, i brīdē tuokī pātis gīven.
- Ale ta kažkāp tur skirtīs, kur Pītū, vuo nū kur visa kita Lietuva prasided. 
- Nu gal grībā ten savuotiški aug. Baravīkā kituokī. Kāp anī ten sāka – cukrinē a cikrinē. Kazliekā kituokī. Vuoveruškas. Ale nežināu.
- Ta gal ten žmuonis kituokī?
- Nu je. Iš kur tau būs kituokī. 
- Ta gal ten žīmū nebūn?
- Eik eik – lēdī kāp priklausa. I snīga pribīrn ligi palangiu. I šaltis suspaud tuoks, ka kvāpa atem. 
- Ta kuokī ten pītus, jē viskas kāp pas mūsu, šiaurie? Sakau, nier juokiū pītū. Visa Lietuva īr šiaures.

Taip skamba originalus literatūrinis Donato Petrošiaus tekstas

Yra tik šiaurės

- Ar girdi mane, Vladai?
- Taip. Kas yra?
- Tu man paaiškink, ką tai reiškia, kad per orų prognozę kiekvieną vakarą mini Pietų Lietuvą?
- Ką čia dabar tau aiškinti?
- O tai kaip gali būti Pietų Lietuva? Ar ten taip karšta, kad vietoj juodalksnių – palmės? O vietoj gandrų – stručius gano?
- Iš kur tu tai ištraukei? Ten viskas taip pat, kaip pas mus. Ir drebulės, ir beržai, ir pušys. Ir žąsys, ir briedžiai tokie pat gyvena.
- Bet tai kažkaip turi eiti atskirti, kur Pietų, o nuo kur visa kita Lietuva prasideda. 
- Na gal grybai ten savotiški auga. Baravykai kitokie. Kaip jie ten sako – cukriniai ar cikriniai. Kazlėkai kitokie. Voveraitės. Bet nežinau.
- Tai gal ten žmonės kitokie?
- Iš kur tau bus kitokie. 
- Tai gal ten žiemų nebūna?
- Eik jau – ledija kaip priklauso. Ir sniego pribyra iki palangių. Ir šaltis suspaudžia toks, kad kvapą atima. 
- Tai kokie ten pietūs, jei viskas kaip pas mus, šiaurėj? Sakau, nėra jokių pietų. Visa Lietuva yra šiaurės.