Pasvaliečių šnekta
Pasvaliečių šnekta
Vladas Braziūnas (g. 1952) – poetas, eseistas, vertėjas, kilęs iš Pasvalio.
"Man nepriimtinas teiginys, esą lietuvių kalba teturinti tik dvi tarmes – aukštaičių ir žemaičių.
Šitaip patys sumenkinam nepaprastą mūsų tarminės šnekėsenos įvairovę, kitakalbiui sunkiai galvon telpantį faktą, kad tokiame mažame lygumų plote gali gyvuoti tokie didžiuliai tarminiai skirtumai, vietiniai savitumai (menantys ir vis kitus gentinius protėvius).
Vilniaus universitete buvau mokytas, kad mano tarmė – aukštaičių šiaurės panevėžiškių. O ji daugeliu garsyno, kirčiavimo, pagaliau intonacijos ypatumų nuo vakarų aukštaičių, „suvalkiečių“, taigi nuo tų, kurių kalbėsena gulė
ir bendrinės lietuvių kalbos pamatan, – skiriasi net labiau
nei nuo jų skiriasi žemaičių tarmės.
Tikslesnė gimtinės bei augtinės (širdin įsiimtos prieš gerą pusšimtį metų) mano tarmės vieta būtų – Pasvalys ir jo apylinkės šiek tiek pietų pusėn. Ne vien, kaip įprasta minėti, galūnes mūsų tarmė „nukanda“. Kitaip nei bendrinėje kalboje, mūsų balsiai o, ė gali būti trumpi ar visai trumpučiukai – jei nekirčiuoti. Kirtis dažniausiai balsį pailgina. Kadangi įvairiose pozicijose balsiai kinta ir kokybiškai, ir kiekybiškai, iš klausos popieriun „nurašyti“ juos stengtasi tokius, kokie girdėti".
Perskaityk Donato Petrošiaus literatūrinį tekstą Pasvaliečių šnekta. Ar pavyko?
Tė́r tėk šiaũrės'
– A gėr̃d' mañ', Lãdэ?
– Gėr̃dž'. Kas ý?
– Tò mañ' sakýk, kė̃p čė ėšeĩn, ka par óru laidẽlэ kas vãkaro vys mýn' Piẽtu Líetovo?
– Kõ čė dabà tau áiškėt'?
– A tė kė̃p gál' bū́t' Piẽtu Líetov? A tė tėp káršt, ka viẽto júodalksniu – pálmės'? A viẽto goñdru – stròč's gãna?
– Ėš kor̃ tò čė tráukė? Tė vỹsks tėp pãt', kėp pas mūm. Ė drẽbolэs, ė ber̃žэ, ė pū̃šės'. Ė žõs's, ė bríedžė tòkė pãt's lãksta.
– Vės tíek gal̃' gãliam kėp nor̃s atskýrt', kor̃ Piẽtu, a nò kor̃ viòs kiòt Líetov prasỹded.
– Nò gal̃' grỹbэ tė kiotónėšk' áug. Baravỹkэ kiotónėšk'. Kė̃p tė jie sãka – cokrỹnė a cėkrỹnė. Kazłė̃kэ kiotónėšk'. Voverū́škos. Nežiòno.
– Tė gal̃' tàd žmón's tė kiotónėšk'?
– Ėš kor̃ taũ bòs kiotónėšk'.
– Tė gal̃' tė žiẽmu nebū́n?
– Aĩk jò – ū̃žgorg làdэs kėp reĩkals. Ė sniẽga prėdriom̃b lėgė palóngiu. Ė šal̃t's sospáudž' tòks, ka kvãpo ãtiam.
– Tė kas tė par piẽtэ, ka vỹsks kėp pas mūm, šiaũrės' pakraštỹ? Nė́r, sàko, jókiu piẽtu.
Taip skamba originalus literatūrinis Donato Petrošiaus tekstas
Yra tik šiaurės
- Ar girdi mane, Vladai?
- Taip. Kas yra?
- Tu man paaiškink, ką tai reiškia, kad per orų prognozę kiekvieną vakarą mini Pietų Lietuvą?
- Ką čia dabar tau aiškinti?
- O tai kaip gali būti Pietų Lietuva? Ar ten taip karšta, kad vietoj juodalksnių – palmės? O vietoj gandrų – stručius gano?
- Iš kur tu tai ištraukei? Ten viskas taip pat, kaip pas mus. Ir drebulės, ir beržai, ir pušys. Ir žąsys, ir briedžiai tokie pat gyvena.
- Bet tai kažkaip turi eiti atskirti, kur Pietų, o nuo kur visa kita Lietuva prasideda.
- Na gal grybai ten savotiški auga. Baravykai kitokie. Kaip jie ten sako – cukriniai ar cikriniai. Kazlėkai kitokie. Voveraitės. Bet nežinau.
- Tai gal ten žmonės kitokie?
- Iš kur tau bus kitokie.
- Tai gal ten žiemų nebūna?
- Eik jau – ledija kaip priklauso. Ir sniego pribyra iki palangių. Ir šaltis suspaudžia toks, kad kvapą atima.
- Tai kokie ten pietūs, jei viskas kaip pas mus, šiaurėj? Sakau, nėra jokių pietų. Visa Lietuva yra šiaurės.